Cori ciunnàti
Io, ca nta me famigghia era amatu
di matri, patri, frati e li me soru
m’arritruvai cu lu cori çiunnatu
ca si cci pensu ancora, mi cci moru.
D’’a casa io nisceva, ogni matina
pi jiri a la scola elementari
e succideva spissu sta manfrina
ca ora io vi staju pi cuntari.
’U maistru ca faceva scola a mia
essennu io un beddu picciriddu
ogni occasioni bona nun pirdìa
pi strìncimi, e stricari forti ad’iddu.
Io era nicu, chi putia capiri?
si m’allisciava, mali ’un ci vidìa
ma quannu un jornu ntisi ’i so suspiri
capivu soccu ancora nun sapìa.
Ma comu si po essiri accussì
apprufittari ’i st’animi nnuccenti
e mi dumannu ancora io, picchì?
facennu finta poi, ca ’un ci fu nenti!?
Li picciriddi, çiuri dilicati
chi vannu abbivirati cu l’affettu
si vennu di sti venti strantuliati
arrestanu çiunnati, dintra ’u pettu.
Vincenzo Aiello
Bagheria, marzo 2017